kontaktai: +370 610 46430 | el. paštas: Club@transmeda.lt

Grupės plenerinė veikla

SUGRĮŽTA ATSINAUJINĘS VILNIAUS PLENERAS

 

Liepos mėnesį ištuštėja Vilniaus gatvės, karštis ir gamtos gaivos ilgesys diduma vilniečių išgena į gamtą – priemiesčio sodus bei sodybas.
Bet Vilnius nenurimsta ir nenutyla: centre, senamiestyje, kartais sunku būna prasilenkti su didelėmis turistų grupėmis bei pavieniais keliautojais, atvykusiais pasigėrėti vienu iš gražiausių ir bene didžiausią senamiestį turinčiu Rytų Europos miestu.

 

Po ilgos tylos – tikrai per ilgai užsitęsusios pertraukos – entuziazmo ir beveik vien tik asmeninės iniciatyvos dėka į savaitę trukusį tarptautinį Vilniaus tapybos plenerą vėl pavyko sukviesti užsienio ir Lietuvos tapytojus. Jame dalyvavo septyni užsienio bei devyni lietuvių menininkai, vietos rezidentai, gerai pažįstantys savąjį miestą, bet sugebantys savo kūryboje miesto vaizdus bei atmosferą kontempliuoti, iš tarsi naujo pažvelgdami į jį, atrasdami vis kažką nauja.

 

Juozas Pranckevičius

Aloyzas Stasiulevičius

Linas Gelumbauskas

Marja-Leena Valkola

Katariina Salmijarv

Gisoo Kim

Užsienio menininkų įspūdžiai visada esti kitokie: jų prie miesto nepripratusios akys geba pamatyti, fiksuoti Vilnių savaip, originaliai, net kiek netikėtai. Kūryba – tai tyrinėjimo procesas, kai menininkai siekia pajusti miesto išskirtinumą – ypatumus, unikalias detales, būdingas tik Lietuvos sostinei.


Tikrai įdomu pažvelgti, kaip unikalių patirčių inspiruotuose,  skirtingos stilistikos bei technikų darbuose atsispindi miesto impresijos, bet ypač domina tai, kokį mums taip gerai pažįstamą miestą pamatė menininkai iš kitų kraštų.


Marja Leena Valkola (Suomija) jau nebe pirmą kartą vieši Vilniuje, bet šį kartą turėjo galimybę ilgiau patyrinėti miesto detales, kurdama paveikslų ciklą, poetizuojantį, atrodo, niekuo neišsiskiriančias Jasinskio gatvės detales, architektūros ir buities fragmentus, kurių kasdienės rutinos skubėjime mes galgi ir nepastebėtume. Poetizuotuose lyrinio realizmo darbuose net kiekviena nereikšminga detalė, nepastebimas elementas prabyla lyriškomis metaforomis, spinduliuojančiomis neskubrią saulėtų vasaros dienų ramybę. Marja Leena Valkola tapo šio plenero laureate ir kitais metais „Juozas Art“ galerijoje suregs personalinę parodą.

 

Jerzy Martynow

Česlovas Polonskis

Marja-Leena Valkola 

Marja-Leena Valkola

Marja-Leena Valkola

Marja-Leena Valkola

Marja-Leena Valkola

Andrius Joonas (Estija) – ironiškasis pokštininkas, paveiksluose ekspresyviai ir žaismingai derindamas tapybą bei aprangos elementus, bando analizuoti savo nuotaikas, impulsus, mintis, užplūstančias kas dieną, kas rytą kuriant paveikslus, bendraujant su menininkais ir Vilniaus gyventojais. Menininkas „nepataikauja“ aplinkai, bet žvelgia į ją apsiginklavęs humoru, o kartais net ironija bei švelniu sarkazmu.


Sandra Zagurila (Latvija) optinėse tapybinėse improvizacijose labiau stengiasi perteikti atmosferos skaidrumą, spalvos bei šviesos mirgesį bei gyvumą, sukurdama lengvai hipnotizuojančią spalvų šventę – fejeriją.


Gisoo Kim (Vokietija, Pietų Korėja) savo įspūdžius, tarsi skiautinius sujungė į mišriomis priemonėmis kurtus koliažus, kuriuose fotografija, piešinys, siūlų dygsniai tarsi kaleidoskopas atspindi, reflektuoja šurmuliuojančio miesto kasdienio gyvenimo detales.


Katarinos Salmijarvi (Suomija) subtili, niuansuota tapyba primena šešėlių teatrą, kur, ir matydamas siluetą, formą, niekaip negali nuspėti už širmos glūdinčios paslapties. Monochrominė, subtilių tonų bei pustonių tapyba – meditatyvus santykis su aplinka.


Stanislaw Chomiczwski (Lenkija), Jerzy Martynow (Lenkija) žvelgia į Vilnių kur kas intymiau, net „kaimyniškiau“. Šiuos menininkus su mūsų miestu vienija ir istoriškai susiklosčiusi mentaliteto bendrystė – jiems miestas jau gana neblogai pažįstamas. Šie menininkai mėgaujasi plenero teikiamomis galimybėmis dar pastudijuoti aplinką bei patirti atmosferą, pasistengti pajusti tarsi nuo XX amžiaus pradžios nepakitusią idiliškų miesto kampelių, sodų aurą bei užfiksuoti miesto vaizdus drąsiais, ekspresyviais potėpiais savo darbuose (S.Chomiczewski).

Aleksandras Vozbinas

Andrus Joonas

Ričardas Bartkevičius, Svajūnas Armonas nekūrė peizažinės tapybos – jų paveiksluose atsispindi emociniai, dvasiniai išgyvenimai, simbolį, detalę paverčiantys tos dienos nuotaikos, įspūdžių „dokumentu ar portretu“.

Juozas Pranckevičius sukūrė eilę ekspresyvių miesto „architektūrinių portretų“, kuriuose žinomus, jau paties daug kartų tapytus motyvus stengėsi kiekvieną kartą pajusti, išgyventi, pamatyti vis kitaip, atskleisti gamtos ir architektūros detalių santykį, kintant atmosferai bei apšvietimui.


Aloyzas Stasiulevičius Vilniaus studijoms atidavė visą gyvenimą, tad ir šiame plenere žiūrovams pateikia dramatišką, kupiną gyvų ir skaudžių spalvinių sąskambių (raudonos ir mėlynos dermės), vertikalių linijų ritmika pagrįstą savojo barokinio miesto viziją.

O Lino Gelumbausko miestas gaivus ir šviežias, kupinas žalumos ir švaros. Jo paveikslų pastoziškos faktūros, subtilūs šviesos ir šešėlių niuansai suteikia progą pasidžiaugti meistriška, elegantiška tapysena.

Saulius Kruopis pateikia abstrahuoto pasaulio viziją. Jo taupiomis priemonėmis tapyti paveikslai ikonografiškai „nedaugžodžiaujantys“, bet labai emocionalūs ir ekstravertiški.

 

Česlovo Polonskio, Prano Gudaičio tapybos darbai, interpretuojantys, fiksuojantys Vilnių, atspindi ekspresyviosios plenerinės kūrybos tradicijas, emocionalų žvilgsnį, kitokio rakurso paieškas, o kartais ir lyriškas, nostalgiškas emocijas.

„Kaitra“ – taip pavadintas Aleksandro Vozbino aitriu geltoniu iš tolo šviečiantis paveikslas, kuriame menininkas įamžino dar niekada netapytą savo dirbtuvės mansardą J.Basanavičiaus gatvėje. Emocionaliai, „atkakliai“ nutapytas „namo portretas“ ne tik alsuoja vitališka ekspresija, žaižaruoja skaudžiu geltoniu, bet sukuria ir intrigą, tarsi vilioja užsukti, pažvelgti, kas slypi už šio fasado.

 

 Atrodo, kad Lietuvoje, Vilniuje vyksta nemažai plenerų, bet šis Tarptautinis Vilniaus pleneras, atgaivintas po ilgos pertraukos, yra tikrai svarbus bei reikalingas, sudarantis puikias sąlygas bei galimybes įvairių šalių menininkams kurti, bendrauti, pamatyti miestą netikėtu rakursu, kampu, atskleidžiantis tai, ko mes dažnai nepastebime, gyvendami tokiame be galo gražiame, unikaliame, multikultūriniame mieste.

 

Dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė-L.